Žolinės

Rugpjūčio 15-ąją daugelyje krikščioniškas vertybes puoselėjančių valstybių minimos Žolinės. Ši šventė dar žinoma kaip Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės. Iš visų šv. Marijos garbei skirtų švenčių, Žolinės turi giliausias tradicijas (jų minėjimas žinomas dar nuo V amžiaus) ir yra viena reikšmingiausių tikinčiųjų tarpe.

Lietuvoje Žolinė (arba Kopūstinė) buvo derliaus šventė. Tuo metu jau būdavo surinktos uogos ir vaisiai ir iš jų išvirtos uogienės bei nupjauti ir suvežti javai. Moterys pririnkdavo įvairiausių vaistažolių, laukų gėlelių, o už derlių ir grožį dėkodavo senovės baltų deivei Žemynai. Iš šviežių javų būdavo kepama duona ir daromi alus, gira.

Žolinės – ir šeimos susibūrimo šventė: jas kartu praleisdavo visa giminė, dalijosi patirtimis, istorijomis, prisimindavo ir mirusiuosius. Buvo manoma, kad tas, kuris nešvęs kartu, bus neturtingas. Be kita ko, šventės dieną buvo aukojami gyvuliai, o duona kepama itin išskirtinai: tešla, pagaminta iš naujojo derliaus, būdavo svaidoma tarp rankų per ugnį tol, kol iškepdavo.

Paplitus krikščioniškajam tikėjimui, Žolinės prilygintos Marijos ėmimo į dangų dienai. Teigiama, kad po Jėzaus motinos Marijos mirties, jos kapą stebėjo apaštalai. Petras pamatė, kaip ji prisikėlė iš numirusiųjų ir buvo paimta į dangų. Karsto viduje vietoj kūno buvo daugybė gėlių. Manoma, kad tuo metu danguje pasirodė saulėtoji moteris su žvaigždžių vainiku – bažnyčios kovos prieš žemės blogį simbolis. Oficialiai Žolinės bažnytine švente paskelbtos tik 1950 m., tačiau jos jau minimos apie pusantro tūkstančio metų.

Mūsų šalyje Žolinės – itin iškilminga religinė šventė: kasmet kone visuose regionuose vyksta atlaidai. Kai kur tebegyva tradicija šventinti javus, vaistines žoleles ar net daržoves. Dzūkijoje moterys daržovių įdėdavo į gėlių puokštę. Pašventintos daržovės turėjo užtikrinti apsaugą nuo ligų, todėl jas valgydavo tiek visi šeimos nariai, tiek jų auginami gyvuliai. Jaunos merginos šventindavo pačių nupintus devynis skirtingus vainikėlius. Sudžiovinti jie buvo užkišami už šventųjų paveikslų – taip buvo siekiama apsaugoti namus nuo žaibų, o susirgus iš jų buvo verdama arbata.