Sekminės

Septintą sekmadienį po Velykų tiek krikščioniškas, tiek pagoniškas tradicijas puoselėjančių žmonių tarpe minimos Sekminės. Krikščionybėje ši šventė žinoma kaip Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena – tikima, jog nuo šios dienos ji apsigyvena ne tik pranašuose ar karaliuose, bet ir kiekviename tikinčiajame.

Šios religinės šventės metu buvo garbinami naminiai gyvūnai ir augmenija. Sekminės baltų tikėjime dar žinomos kaip beržų garbinimo diena, kadangi būtent šiems medžiams buvo skiriamas daugiausiai ritualų. Šis medis vienas iš pirmųjų išsprogstančių pavasarį, pasižymi gyvybingumu ir gali užaugti net ir itin prastoje žemėje – garbindami jį, žmonės savo namuose ir kiemuose šventės metu visur pridėdavo ką tik pražydėjusių jo šakelių. Buvo manoma, jog beržai ir kiti augalai simbolizuoja Visatos amžinumą ir atgimimą, kadangi žiemomis jie apmiršta, tačiau pavasarį ir vėl džiugina naujais žiedais.

Senais laikais per šią šventę taip pat vykdavo bendros kaimo vaišės, kurių metu vyrai rūpindavosi salyklu ir alumi, o moterys paruošdavo mėsos, sūrio ar saldumynų. Prieš šį susibūrimą, visi su šeimomis apeidavo javus ir dainuodavo jiems skirtas dainas – buvo manoma, jog tai padės jiems augti, o vaikščiojimas atliks apsauginę funkciją, leis juos pašventinti, tuo tarpu vaišės buvo laikomos auka žemei.

Teigiama, jog Sekminės simbolizuodavo ir gamtos atgimimo pradžią, o taip pat daug dėmesio būdavo skiriama ne tik augalams, bet ir gyvuliams. Ypač daug dėmesio susilaukdavo karvės, kurios kai kuriuose Lietuvos regionuose šios religinės šventės metu būdavo specialiai papuošiamos. Visoms pieningoms, arba vienai, pačiai pieningiausiai karvei būdavo uždedami vainikai. Iš beržų nupinti vainikai turėjo padėti šiems gyvuliams duoti dar daugiau pieno. Šiomis dienomis tokios tradicijos nebėra plačiai paplitusios, o miesto gyventojams Sekminių šventė nėra tokia aktuali dėl savo papročių, tačiau vis dar minima dėl religinių aspektų.