Kokie yra karaimų laidotuvių papročiai?
Jau daugiau nei prieš 600 metų Lietuvoje apsigyvenimo karaimai. Jų įsikūrimas LDK žemėse siejamas su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Kunigaikštis Vyatautas XIV a. pabaigoje surengė žygius į Kipčiako stepes iš kurių atsigabeno daug belaisvių, t.y. karaimų šeimas. Jos daugiausia buvo apgyvendintos Trakuose ir Vilniaus apylinkėse. Karaimams buvo leista išpažinti savo religiją, statyti kulto pastatus bei jie gavo žemės sklypus. Karaimai iki šiol yra išsaugoję savo kalbą ir tradicijas.
Karaimų tikėjimas susiformavo VIII a. Mesopotamijoje ir yra vadinamas karaizmas arba karaimizmas. Karaimų religijos bei tautos pavadinimas kilo iš arabų ir hebrajų kalbų žodžio kara. Kara reiškia skaityti, studijuoti Šventąjį raštą, būti jo sekėju. Jų tikėjimo pagrindas yra Senasis Testamentas, o Dekalogas sudaro pagrindines moralės normas.
Pagal Karaimų papročius, laidotuvės būna tokios:
- Mirus žmogui, jis laidojamas kuo greičiau.
- Nelaidojama šeštadieniais ir šventinėmis dienomis.
- Būdinga kapų orientacija – iš šiaurės į pietus.
- Anksčiau velionis būdavo šarvuojamas namuose, tačiau dabar dažniausiai tai daroma visuomeninėse patalpose.
- Velionio namuose yra uždegama žvakė, paslepiami blizgūs daiktai ir savaitei sustabdomas laikrodis.
- Velionis yra aprengiamas naujais rūbais, batais ir uždedama kepurė. Drabužiai nėra užsagstomi.
- Karstas yra išklojamas linais ir apdengiamas audiniu.
- Kai kūnas yra paguldomas į karstą, rankos guli išilgai kūno.
- Į karstą negali būti dedami jokie vertingi daiktai, nes tikima, kad koks atėjai, toks ir išeini.
- Kai artimieji atsisveikina su velioniu, tuomet yra uždaromas karstas ir jis daugiau neatidaromas.
- Ant karsto statoma lėkštelė su įklota servetėle.
- Netekus artimojo yra uždegamos žvakės. Jų uždega tiek, kiek artimųjų gedi. Žvakės dega iki laidotuvių.
- Visi kas ateina atsisveikinti su velioniu, turi būti su galvos apdangalu.
- Taip pat atsisveikinant su velioniu, prie karsto prisiliečiama nositaite ir duoda tiek pinigų, kiek gali.
- Užuojauta artimiesiems nėra reiškiama rankos paspausdinimu, o sakoma „Te Dievas paguodžia“.
- Prieš išnešant karstą dvasininkas skaito specialią-išėjimo maldą.
- Karstą išnešus, jo vietoje padedamas gabalėlis juodos duonos su druska. Kas lieka namuose, turi plauti grindis ir tą duoną sudeginti.
- Kapinėse, prieš nuleidžiant karstą, sakomos atsisveikinimo kalbos.
- Nuleidus karstą į duobę, metamos (nuo savęs) 3 saujos žemės.
- Užkasant karstą, statomi 2 iš anksto paruošti kuoliukai (kojūgalyje ir galvūgalyje), pažymintys kapo ašį.
- Suformavus kapą, dvasininkas skaito maldą už mirusiojo vėlę, pirmą kartą paminėdamas jo vardą.
- Dalyvavusieji laidotuvėse išeidami iš kapinių atsisveikina su velioniu, paliesdami kapą nosinaite.
- Laidotuvių metu ugnis kapinėse nedeginama, nelankomi kiti kapai.
- Artimiesiems pakvietus, visi grįžta į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už velionį. Tokios pamaldos prisiminimas ar paminėjimas rengiamos kasdien visą savaitę, po 30 dienų ir praėjus metams nuo mirties.
- Skaitant prisiminimą gedintieji sėdi pagal amžių ir giminystę.
- Šermenims mėsiškų patiekalų nepatiekiama. Karaimai kepa šermenims ar metinėms paplotėlius – džaima, karaimai vadina jaima (plokštainis, paplotėlis).
- Po paminėjimo gedintieji turi atsistoti ir trumpam išeiti iš kambario, suolai ar kėdės apverčiamos (kad nelaimė nesikartotų), o toje vietoje dedamas gabalėlis juodos duonos su druska (paskui duoną sudegina).
- Paminklas statomas ne anksčiau kaip po metų.
Lietuvos karaimai išsaugo laidotuvių tradicijas, kaip ir viso pasaulio karaimai. Lietuvoje karaimai palaidoję artimą žmogų:
- Visą mėnesį nevalgo mėsiškų patiekalų, taip pat metus tą savaitės dieną, kada mirė giminaitis, bei per kiekvienas metines.
- Po laidotuvių velionio namuose žvakė dega visą savaitę (išskyrus šeštadienį) nuo saulės patekėjimo iki laidos, taip pat žvakę uždega 30-tą dieną ir per metines.
- Praėjus metams (ir per kiekvienas metines) giminės pasninkauja, lanko kapines, skaito maldą, puošia kapą gėlėmis.
Lietuvos karaimai savo kapines turi Vilniuje, Naujamiestyje prie Panevėžio ir Trakuose. Įrašai ant paminklų – karaimų ir lietuvių kalba, yra lenkų ir rusų kalbomis.
Taigi, Karaimų laidotuvių papročiai Lietuvoje yra išsaugoti ir jų laikomasi.
