Užgavėnės

Kiekvienais metais vieną dieną tarp vasario 5-osios ir kovo 6-osios švenčiamos Užgavėnės. Tai – žiemos išvarymo bei pavasario prisišaukimo šventė. Įvairios šios šventės variacijos nuo senovės žinomos visoje Europoje. Užgavėnės turi gilias pagoniškas tradicijas, seniau buvo žinomos kaip Ragučio šventė. Įvedus krikščionybę, jos susietos su karališkomis šventėmis – iškart po jos Pelenų diena prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų. Be to, ir pačių Užgavėnių data priklauso nuo to, kada bus Šv. Velykos.

Manoma, jog šią dieną sočiai pavalgius, sotumas ir stiprumas lydės visus metus, tad tradiciškai valgoma nuo 7 iki 12 kartų. Valgoma šaltiena (užgeriama miežiniu alumi, Užgavėnėms paruoštu iš anksto), taip pat šiupinys – įvairios daržovės, virtos su kiaulės galva ir kojomis. Šiomis dienomis žinomiausia spurgų, o ypač blynų kepimo tradicija, pakeitusi anksčiau populiarų šiupinį. Dažniau kepami buvo miltiniai blynai, tačiau jie buvo gaminami ir iš tarkuotų bulvių.

Užgavėnės – vaišingumo metas: privalu pavaišinti kiekvieną į namus užėjusį žmogų. Pagamintų valgių ant stalo negali likti. Nors šią dieną neretai paruošiama daug mėsos patiekalų, visi jie turi būti suvalgomi, nes iškart po Užgavėnių prasideda gavėnia – pasninko metas, trunkantis iki pat Velykų.

Reikšminga šios dienos tradicija – persirengimas įvairiais personažais bei kaukių dėvėjimas. Tam buvo ruošiamasi kaip didelei šventei – kiekvienas stengdavosi būti kuo unikalesnis ir turėti kuo išradingesnę kaukę. Įprastai kaukės primindavo seną, negražų žmogų – didelė nosis, burna vos su keletu dantų, nesimetriškas veidas. Priešingai nei kaukės, drabužiai dažniausiai buvo ruošiami prieš pat Užgavėnes. Žmonės vaizduodavo įvairias mitines būtybes, gyvūnus ar kitataučius. Kiekvienas personažas tiek atrodė, tiek elgėsi unikaliai.

Užgavėnėms svarbus ir Morės deginimas. Tai – vaisingumo dievybė, sudeginama tam, kad galėtų atgimti. Tuo pačiu miršta tiek susikaupęs blogis, tiek žiema.

Nei vienas Užgavėnių minėjimas neapsieina be Kanapinio ir Lašininio dvikovos. Storasis Lašininis personifikuoja persivalgymą, o Kanapinis – liesas, apdriskęs, turi lazdą oponentui išvyti. Paprastai jie kaunasi tol, kol Kanapinis nugali – tai simbolizuoja žiemos ir pavasario kovą.