Kaip ištverti artimojo praradimą?

Praradus artimą žmogų ne tik reikia apgalvoti, kokios bus reikalingos laidojimo paslaugos, tačiau svarbiausia tinka ištverti artimojo praradimą. Visiems yra labai skaudu ir tikrai nėra lengva nustatyti, kada baigsis gedėjimo laikas. Gedėjimo trukmė gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Jeigu norite vėl grįžti į normalų gyvenimą ir išmokti gyventi be mirusiojo, turite įveikti keturis netekties sielvarto užduotis. Neįgyvendinus visų užduočių, gali net po daugelio metų iškilti įvairių problemų, kurios susijusios su neišgyventu sielvartu. Neišgyventas sielvartas gali sukurti sunkias kūno, psichikos ligas bei socialines ar psichologines problemas.

Pirmojo gedinčiojo užduotis – netekties pripažinimas. Netekus artimojo, kiekvieną ištinka šokas, o to natūrali reakcija yra mirties neigimas. Jeigu nesugebate įsisąmoninti netekties, prarandate ryšį su realybe. Nesugebėjimas susitaikyti su mirtimi būna išreiškiamas tokiomis reakcijomis kaip garsus juokas ar juokeliai tokie lyg velionis vis dar būtų gyvas. Kartais tėvai, kurie netenka savo vaikų, dar ilgai gali tvarkyti jų kambarius, tarsi jie netrukus grįžtų. O kai kurie elgiasi priešingai – skuba kuo greičiau atsikratyti visų daiktų, kurie primena mirusįjį. Visa tai reiškia, kad žmogui labai skaudu dėl praradimo ir jis negali susitaikyti su realybe. Taip elgtis yra labai rizikinga ir gedėjimas tampa komplikuotas. Kai pagaliau įveikiama neigimo būsena ir suprantama, kad žmogus iš tikrųjų mirė, tuomet artimuosius užklumpa dažniausiai pyktis.

Antroji užduotis – išgyventi netektį ir visus su ja susijusius jausmus. Vieni tampa apatiški ir stengiasi nieko nejausti, kiti pradeda idealizuoti mirusįjį. Vieni pasineria į darbus ar keliones ir tokiu būdu stengiasi pabėgti nuo netekties skausmo. Tačiau nuo skausmo nepabėgsi ir anksčiau ar vėliau žmogus palūžta ir tai vėl apsunkina gedėjimą. Todėl bėgti nuo jausmų ir skausmo negalima. Svarbu, kad kas nors gedinčiajam padėtų atsiverti ir išgyventi visus su netektimi susijusius jausmus. Tai reikia padaryti, kuo greičiau, nes kuo ilgiau laikome savo jausmus užslėptus, tuo sunkiau vėliau prie jų sugrįžti, o jie vis tiek niekur nedingsta.

Trečioji užduotis – įveikti tuštumą, kuri atsirado po artimojo mirties. Netekus artimojo, mes ne tik prarandame asmenį, kurį mylėjimo, tačiau ir tam tikrą nusistovėjusią tvarką, gyvenimo ritmą. Juk mirusysis turėjo savo pareigas, savo vaidmenį mūsų gyvenimuose. Kuo daugiau vaidmenų ir pareigų turėjo mirusysis, tuo sunkiau po to būną gyviesiems. Netekus artimojo, kiti šeimos nariai turi padėti gedinčiajam. Tačiau tai turi būti ne per ilgai užsitęsusi artimųjų globa, nes tai tik apsunkina sielvartaujančio asmens gyvenimą ir prisitaikymą prie pasikeitusių aplinkybių. Per didelis rūpinimasis gali privesti žmogų prie nesavarankiškumo ar net gi negalios.

Paskutinė užduotis – sukurti naują santykį su mirusiuoju ir gyventi toliau. Reikia suprasti, kad naujų santykių užmezgimas su kitais žmonėmis nėra smerktinas ar amoralus. Negalima priekaištauti, jeigu našlys tėtis ar našlė motina pradėjo naujus santykius ir gyvena toliau. Žmonės užstringa šioje užduotyje, nes mano, kad mylėti galima tik kartą gyvenimą, kad užmegzdami naujus santykius, jie išduoda mirusįjį. Žmogus netekęs artimojo turi suvokti, kad mylint kitą žmogų, susiradus naujų draugų, pagarba bei meilė mirusiajam niekur nedings ir nesumažės.

Taigi, tik įveikus visas šias užduotis galima ištverti artimojo netektį ir gyventi toliau visad ramiai ir gražiai prisimenant velionį.