Kaip vaikai suvokia mirtį?

Skirtingo amžiaus vaikai, skirtingai suvokia mirtį. Nors kiekvieno vaiko brendimas yra individualus, tačiau tam tikri niuansai yra būdingi tam tikros amžiaus grupės vaikui. Aišku, dažniausiai mirties suvokimas ir reakcija į ją bei sielvartavimas labiau priklauso nuo vaiko gyvenimo patirties nei nuo chronologinio jo amžiaus.

Jaunesni kaip 2 metų vaikai nors dar beveik nekalba, tačiau jau reaguoja į šeimos narių išgyvenamus jausmus. Taip pat vaiko emocinei būklei turi reikšmės, jeigu dingsta žmogus, kuris rūpindavosi jo kasdieniais poreikiais. Vaikai iki 2 metų jau gali suprasti, kas yra mirtis, tačiau dar nesupras mirties reikšmės, kad miręs žmogus, paukštis ar kitas gyvis jau nieko nebejaučia ir niekada nebeprisikels.

Jau labiau paaugę ir kalbantys 2-5 metų vaikai viską supranta paraidžiui. Norint jiems paaiškinti, kad kas nors mirė, nereikėtų sakyti tokių žodžių kaip „išėjo“ arba „užmigo“. Vaikams tai sukelia nesupratimų ir painiavos. Taip pat tokio amžiaus vaikams yra sunku suprasti, kad kas nors išėjo amžinai ir, kad mirtis yra negrįžtama. Kadangi jie nesuvokia „amžinai“ sąvokos, todėl kartais gali pasirodyti, kad jie menka reaguoja sužinoję apie mirtį. Dažniausiai jie tikisi, kad miręs žmogus vėl pasirodys. Todėl artimiesiems reikia apsišarvoti kantrybę ir daugybę kartų paaiškinti tai, kas atsitiko. O jeigu nebus paaiškinta, kas atsitiko, vaikai gali pradėti fantazuoti ir įsivaizduoti kažką labiau gąsdinančio, nei yra iš tikrųjų.

5-8 metų vaikai jau pradeda suvokti, kad mirę žmonės skiriasi nuo gyvųjų. Mirę žmonės nejaučia, negirdi, nemato, neužuodžia, nekalba, jiems nereikia valgyti ar gerti. Apie septintuosius metus vaikai įsisąmonina, kad mirtis yra negrįžtama ir, kad mirti gali bet kuris. Toks suvokimas jiems sukelia nerimą, todėl jie gali tiksliau išreikšti mintis ir jausmus arba kaip tik viską slėpti ir atrodyti abejingi. Būna taip, kad tokio amžiaus vaikai pradeda domėtis mirtimi ir su ja susijusiais ritualais, tačiau jų tikrai nereiktų apkrauti tokia informacija, kaip laidojimo paslaugos. Kai kurie vaikai mirtį netgi tapatina su žmogumi, kuris ateina „tavęs pasiimti“, jeigu tau nepasisekė. Šio amžiaus vaikai pradeda nemažai klausinėti, todėl būtina jiems suteikti kuo daugiau tokios informacijos, kurią jie sugeba suprasti.

Jau nuo 8-12 metų vaiko suvokimas būna beveik toks pat, kaip suaugusiojo, nors jam dar gali būti sunkoka suprasti abstrakčias sąvokas. Vaikai pradeda giliau suvokti mirtį ir jos negrįžtamumą. Atsiranda suvokimas, kad ir patys kada nors numirs. Jie supranta, kad mirtis yra neišvengiama ir galutinė gyvenimo dalis. Toks suvokimas jiems sukelia baimę ir nesaugumo jausmą, nes pradeda suvokti savo pačių būsimos mirties galimybę. Tačiau vis tiek išlieka noras daugiau sužinoti apie mirtį ir jos detales, todėl gali uždavinėti labai specifinius klausimus.

Paaugliams dažnai būna sunku išgyventi mirtį ir gedėjimas papildo paauglystei būdinga maištą. Paaugliams būna sunku prašyti pagalbos ir jie nori įrodyti pasauliui, kad yra nepriklausomi. Jie dažniausia turi savo pačių tikėjimą ir mirties įsivaizdavimą, todėl jie gali abejoti aplinkinių tikėjimu ir jų paaiškinimais. Susidūrimas su mirtimi paaugliams dažnai iššaukia nerimą dėl jų ateities ir jie pasineria jį apmąstymus apie gyvenimo prasmę, gali net susirgti depresija. Taip pat, jie kalba apie mirtį labai smulkiai, tačiau tai retai daro su artimiausiais šeimos nariais. Kartais jie gali elgtis labai rizikingai suprasdami savo pačių ir savo artimųjų mirtingumą, todėl jiems nuolat svarbu sakyti ir parodyti, kokie jie jums svarbūs.