Pasikeitę laidojimo papročiai Lietuvoje

Lietuvoje nuo senų laikų laidojimo apeigos susijusios su papročių ir ritualų laikymųsi. Laidotuvių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tačiau keičiantis laikams, tradicijos taip pat įgauna tam tikrų naujovių. Atsisveikinimas su velioniu tampa ne tik prasmingas, bet kartu nebe toks liūdnas. Laikas tam tikrus laidojimo papročius išstumia arba pakeičia.

Lietuvoje tokios tradicijos, kaip velionio laidojimas tik trečią dieną po mirties, karsto nudengimas gėlėmis ir vainikais ar kapo papuošimas pusantro metro paminklu, jau tampa atgyvena. Laidojimų tradicijos po truputį keičiasi ir tampa nebe tokios konservatyvios.

Vienas pagrindinių papročių, kai prie mirusiojo reikia gedėti dvi dienas, o trečiąją laidoti, po truputį nyksta, išlieka tik kaimuose. Miestuose velionis į Anapilį išlydimas jau kitą dieną. Europoje apskritai nėra sėdima prie mirusiojo. Iš šaldymo patalpos velionis išvežamas tiesiai į kapines. Taip pat mūsų šalyje karstai būna atidengti, tačiau Europoje tokio papročio nėra.

Kitas beveik visikai išnykęs paprotys – fotografavimas per laidotuves. Prieš ke­lis de­šimt­me­čius be fo­to­gra­fo lai­do­tu­vės bu­vo ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos. Da­bar per lai­do­tu­ves ne­si­fo­tog­ra­fuo­ja be­veik nie­kas.

Dar vienas paprotys, kuris po truputį dingsta – tai giedojimas prie karsto. Kaimuose giedotojai vis dar yra, tačiau miestuose juos keičia klasikinės muzikos įrašai.

Lietuvoje prie kapų nešamos baltos gėlės, tačiau Europoje pripažįstamos tik spalvotos. Baltos gėlės tinka ant vaikų ar jaunų žmonių kapų, o kuo žmogus vyresnis, tuo jo gyvenime buvo daugiau spalvų, todėl ir gėlės turėtų būti spalvotos.

Pastebima, kad laidotuvės tampa vis kuklesnės. Nebeperkami prabangūs karstai ar puošnūs rūbai, salės nebepuošiamos didelėmis ir gausiomis gėlių puokštėmis. Šarvojimo salės išnuomojamos nebe paroms, o vos pusei dienos. Daž­niau­siai pa­šar­vo­tas ve­lio­nis lai­ko­mas pa­rą, o ne dvi, kaip anks­čiau.

Žmonės, atėję atsisveikinti su velioniu, neša nebe gėlių puokštes, o įteikia artimiesiems vokelius su pinigais. Aukų dėžučių beveik nebėra, žmonės aukas įteikia tiesiai į rankas.

Dar vienas pasikeitimas – tai kapo vaizdas. Vis rečiau pamatysime didelius antkapius. Juos keičia maži ir kuklūs paminklai, o gėlynai keičiami į skaldos akmenėlius. Kapai tvarkomi taip, kad nereikėtų jų labai dažnai tvarkyti. Pjaunami medžiai, pilama skalda ir pasodinama vos viena kita gėlytė. Vis populiarėja ka­pų tvar­kymo pa­slau­ga. Tam tikra įstaiga tvarko Jūsų kapus.

Šiais moderniais laikais, keliaujant po visą pasaulį, galima pamatyti įvairių kitų šalių tradicijų. Todėl tam tikri papročiai keičiasi ir mūsų šalyje.