Ištikimas patriarchas Jokūbas norėjo, kad būtų palaidotas kartu su savo protėviais oloje. Tokį pageidavimą jis išreiškė prieš mat mirtį. Ola buvo Efrono Hetito lauke, kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte. Taigi, norint įvykdyti tokį Jokūbo prašymą, reikėjo pasinaudoti egiptiečių papročiu. Jokūbo sūnus Juozapas paliepė tarnams gydytojams išbalzamuoti tėvą. Gydytojai kūną ruošė 40 dienų. Išbalzamuoti Jokūbo palaikai galėjo keliauti tolimą kelią, maždaug 400 kilometrų lėtai judančiu karavanu ir būti palaidotu, kur Jokūbas ir norėjo. Tačiau nėra tikimybės, kad Jokūbo kūnas kada nors bus rastas. Izraelio krašte daug drėgmės, todėl archeologinių radinių beveik rasti neįmanoma. Tokius dalykus, kaip drabužius, odą ir balzamuotus kūnus sunaikino drėgmė ir aplinkos permainos.
<a href=”https://lakrima.lt/balzamavimas/”target=”_blank”>Balzamavimas</a> – tai gyvų organizmų apsaugojimas nuo puvimo ar irimo. Balzamuoti žmones pradėjo senovės egiptiečiai, tačiau tą patį darė senovės asirai, persai, skitai. Balzamavimo tikslas – nutraukti natūralų bakteriologinį procesą, prasidedantį tuoj po mirties ir sukeliantį lavono gedimą, kai sulaikomas bakteriologinis procesas, kūno gedimas sustoja ar bent stipriai sulėtėja. Kad taip atsitiktų, reikia kūną išlaikyti tokį, koks buvo gyvas, apsaugoti jį nuo puvimo bei padaryti atsparų nuo puolančių vabzdžių. Egiptiečiai religiniais tikslais balzamuodavo kūnus. Pomirtinis gyvenimas bus amžinas, jeigu nepraras ryšio su fiziniu pasauliu. Jie tikėjo, jog savo kūnu naudosis visą amžinybę, todėl jis bus atgaivintas.
Nors Dievo draugą Jokūbą balzamavimo, tačiau tai padarę žmonės buvo kitokių religinių įsitikinimų, nei jis. Mažai tikėtina, kad Dievo ištikimiesiems balzamavimas buvo priimtinas. Sunku patikėti, kad Juozapas atidavęs tėvo kūną balzamuoti būtų prašęs maldų ar ritualų įprastų tais laikais Egipte balzamuojant lavonus. Tiek Jokūbas, tiek Juozapas turėjo tvirtą tikėjimą. Tačiau Šventajame rašte šis Juozapo poelgis nėra smerkiamas. Jokūbo balzamavimas nereiškė, kad nuo šio visi izraeliečiai turės balzamuoti lavonų kūnus. Konkrečiai apie balzamavimą Dievo Žodyje nėra pasisakoma.
Vis dėlto randami suirę žmonių palaikai rodo, kad žydai nebuvo įpratę balzamuoti mirusiųjų. Tai darydavo nebent trumpam. Taip pat remiantis Evangelijų žiniomis, Jėzus Kristus nebuvo balzamuotas. Visi žinojo, kad lavono kūnas greitai pradeda gesti, todėl žydai prieš laidojant kūną ištrindavo jį aromatiniais mišiniais ir aliejais. Jėzaus kūnas taip pat buvo išteptas kvapniu mišiniu. Tačiau kvepalai nebūdavo naudojami kūnui išsaugoti, bet sulaikymui negeram kvapui, kol mirusysis bus palaidotas.
Krikščionys neturėtų priešintis balzamavimui. Balzamavimas yra tik sulaikymas to, kas neišvengiama. Kūnas vis tiek suirs, tačiau balzamavimas padeda tuomet jei šeimos nariams ar draugams reikia atvykti iš toli ir jie nori pamatyti kūną. Balzamavimas skirtas, kad artimieji galėtų atsisveikinti su mirusiuoju.
Taigi, remiantis Biblija, balzamavimas nėra blogai, jei dėl vietinių sąlygų kūnas turi būti balzamuotas, ar jei to nori šeimos nariai.
