LAIDOTUVĖS: KOKIOS JOS YRA ŠIANDIEN?
Deja, nei vienam nepavyks išvengti mirties. Ji aplanko visus, tik skirtingose situacijose ir skirtingu laiku. Vienus mirtis pasiglemžia anksti ir netikėtai, kitiems išėjimas Anapilin būna skausmingas ir pažymėtas kančia, tretiems mirtis ateina sulaukus brandžios senatvės. Ir visiškai nesvarbu kaip ir kada nutrūko gyvybės siūlas – likę gyvieji sunkiai atsisveikina su velioniais ir jiems visad būna liūdna ir graudu.
Mirtis yra neatsiejama nuo laidotuvių. Išlydint žmogų Anapilin reikia laikytis tam tikrų tradicijų, tačiau šiais moderniais laikais, kai kurios laidotuvių tradicijos pamažu keičiasi. Visa tai yra dėl spartesnio gyvenimo tempo, dėl aukštesnio gyvenimo lygio, bei dėl žmonių migracijos.
Artimieji mirusiojo laidotuvių rūpesčius patiki bendrovėms, kurios teikia laidojimo paslaugas. Ritualines paslaugas teikiančios įmonės turi būti visada pasiruošusios ir, ištikus nelaimei, atskubėti žmogui į pagalbą.
Šarvojimo salės turi būti suremontuotos, atnaujintas interjeras, parinktas tinkamas apšvietimas, įrengta vėdinimo sistema, nes šios salės, mirus žmogui, retai būna tuščios. Taip pat šalia turėtų būti įrengti poilsio ir tualeto kambariai.
Į laidotuvių paslaugas teikiančias įmonės žmonės kreipiasi ne tik dėl šarvojimo paslaugų, tačiau patiki ir kitus rūpesčius, susijusius su artimojo laidotuvėmis. Pradedant nuo dokumentų sutvarkymo, karsto bei įkapių parinkimo ir baigiant gedulingų pietų užsakymu.
Karstas yra būtinas laidojant žmogų. Karstai būna įvairių rūšių ir kainų, todėl gali patenkinti įvairaus skonio kliento poreikius. Jau yra priimta, kad jaunuolius, netekėjusias merginas bei vaikus laidoja baltuose karstuose. Tačiau ir tai priklauso nuo artimųjų skonio. Įprastai suaugusiesiems karstas būna nuo 180 iki 220 centrimetrų ilgio, tačiau gaminami ir nestandartiniai karstai. Taigi, laidojant artimąjį reikia konsultuotis su laidojimo įmonių specialistais.
Velionius retai rengia juodomis suknelėmis. Moterys rengiamos įvairiausių spalvų suknelėmis. Jaunos merginos dažniausias rengiamos baltomis suknelėmis, vidutinio amžiaus moterys rengiamos šviesesnių spalvų apdarais, o pagyvenusios rengiamos tamsiau. Tačiau vyrai dažniausiai rengiami juodos spalvos kostiumiu, bet vis dažniau jau pasirenkamos ir kitos, šviesesnės spalvos, ypač laidojant jaunuolį.
Dar viena tradicija, kad jeigu senolė buvo pasiruošusi rūbus laidotuvėms, tačiau jų artimieji neaprengė, tai tuos rūbus dėti į karstą po pagalve. Taip pat laidojant mažus vaikus, kartais tėvai po pagalvėle padeda kokį žaislą.
Šarvojant tikintį žmogų į renkas dažniausiai dedamas rožančius. Taip pat mirusiojo Amžinybėn išlydėti ateina kunigas. Kartais kunigas ateina atlikti apeigų į laidojimo namus, kartais būna tik kapinėse ir pašventina kapo duobę.
Dažniausiai žmonės renkasi baltas gėles. Į šarvojimo salės atėję atsisveikinti su velioniu žmonės gali pamatyti aukų dėžutės. Deja, praktika rodo, kad ši iš svetur atkeliavusi mada prigyja pas mus labai sunkiai ir aukų dėžutės lieka dažniausiai tuščios.
Jeigu velionis yra kremuojamas, tai dažniausiai urnos su pelenais laidojamos kapinėse, tačiau kartais mirusiojo artimieji jas laiko ir namuose.
Populiarėja paslauga – kapų tvarkymas. Tai labai aktualu tiems, kurie ilgesniam laikui išvyksta iš Lietuvos ir neturi čia giminių, kurie galėtų prižiūrėti artimųjų kapus. Todėl idealu, kad tam tikros firmos galėtų prižiūrėti ir rūpintis jų artimųjų kapais.
Taigi, pamažu laidotuvėse nyksta senosios lietuvių tradicijos ir atsiranda naujos mados, bei šiuolaikiniai papročiai.
