Užuojautos

Dažnai tą skaudžią netekties valandą pritrūksta žodžių, kaip paguosti netekties prislėgtus mirusiojo artimuosius, todėl publikuojame užuojautų tekstus, kurie, tikimės, pagelbės Jums.

Išėjo žmogus, kurio pasiilgsime kaip savęs pačių. Nes išėjo mūsų dalis.

* * *

Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys. 

* * *

Imam gėlą širdin ir dalijam perpus,
Gal maža dalelė ji lengvesnė Jums bus. 

* * *

Gyvenimas negailestingas,
Nežiūri amžiaus, nei jausmų.
Į amžinybę pasikviečia Brangiausius
Mums ir artimiausius iš visų. 

* * *

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą. Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai. 

* * *

Nuėjusi savo gyvenimo kelią, ilsėkis amžinoje ramybėje.

* * *

Kaip viskas gyvenime turi pradžią, tai turi ir pabaigą. Gyvenimo gijai nutrūkus, ilsėkis ramybėje.

* * *

Iš Dievo rankų – į Dievo rankas.

* * * 

Užsidegė žvaigždė ir vėl užgeso,
Dangus tik žėri amžinai.
Tu sušukai esu – mes esam,
O aidas atkartojo tai trumpai.
Gyvenimas negailestingas, nežiūri amžiaus, nei jausmų.
Į amžinybę pasikviečia brangiausius mums ir artimiausius iš visų.

* * *

Išėjo… iš kur negrįžta niekas,
Palikęs svajones, godas, namus…
Visiems širdy gėla gili išlieka,
Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

* * *

Mes negalime užpildyti Jūsų netekties, bet norime pasidalinti Jūsų skausmu.
Mes negalime pakeisti lemties, bet norime palengvinti jos kelią.
Mes negalime įveikti būties, bet norėtume padėti savo buvimu.

* * *

Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą,
Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins.
Tušti namai švies netektimi iš tolo,
Nors grįžti ten skubėsit su viltim.

* * *

Jus palietė tamsa ranka vėsia,
Dabar jokia užuojauta neguodžia,
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…

* * *

Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu, bus vėjeliu ir plaukus sušukuos.
Bus skarele, kai ašara nurieda, ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.

* * *

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai,
Liko skausmas, širdis sužeista,
O gyvent ir toliau privalai,
Leidus laikui paguosti Tave.

* * *

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų…
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.

* * *

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka…
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.

* * *

Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda

* * *

Jus palietė tamsa ranka vėsia,
Dabar jokia užuojauta neguodžia,
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…

* * *

Išeini…

Į kitą gražesnį pasaulį – kaip žaislas, spindintis ir mylimas.
Kaip laužo ugnis, kuri šildė mano geliančias rankas…
Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus…
Ir pabūsiu aš kukčiodama – ir vėl nieko nėra…
Tik pagalvės ir lubos, tik stalas ir knygos. Išeini…
Bet sugrįši… Gal rytoj, gal po daugel metų… Sugrįši…

* * *

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų,
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų…

* * *

 Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį, tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą. Dėl tėčio mirties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius.