Velykos – religinė šventė
Šventos Velykos – tai krikščionių šventė, kuri simbolizuoja Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų po nukryžiavimo. Taigi, Velykos nėra tik kiaušinių dažymas, ridenimas ir valgymas, tai katalikiško pasaulio šventė.
Velykos – kilnojama šventė, kuri švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ši šventė turi gilias tradicijas, apie kurių prasmę ir esmę bus šis straipsnis.
Pirmiausia, Velykų pavadinimas kilęs iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj ir tai reiškia Didžioji diena. Velykų pavadinimas taip pat siejamas ir su žodžiu „vėlės“. Taip yra todėl, kad mūsų protėviai šią dieną lankydavo artimųjų kapus ir nešdavo jiems maisto.
Velykas žmonės mini visą savaitę. Savaitė iki Velykų vadinama didžiąja. Ji pradeda Verbų sekmadieniu. Verbų sekmadienis yra skirtas paminėti Kristaus įžengimo į Jeruzalę dieną.
Svarbiausios dienos per didžiąją savaitę yra ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis. Nors žmonės labiau yra linkę švęsti sekmadienio rytą Velykas, tačiau svarbesnė yra naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Pagal krikščioniškas tradicijas, savaitę prieš Velykas linksmintis nedera.
Didžiojo ketvirtadienio vakaras yra skirtas paminėti Paskutinę vakarienę. Tą vakarą Kristus paskutinį kartą vakarieniavo su savo mokiniais. Po to buvo išduotas ir suimtas. Taip pat ši diena siejama ir švara. Įprastai turėtų būti sutvarkomi visi namai, išplaunami langai, pakeičiama patalynė, nuvalomos dulkės, išplaunami skalbiniai ir atliekami kiti namų ruošos darbai. Tikėta, kad tuomet visi metai bus švarūs.
Didysis penktadienis – tai Kristaus kančios ir mirties diena. Šią dieną Kristus mirė ant kryžiaus. Vakare bažnyčioje laikomos ypatingos pamaldos. Didįjį penktadienį žmonės linkę apmąstyti ir savo buvimą, savo kaltes, sprendimus, savo santykį su krikščionybe. Tai tylos, ramybės, susikaupimo ir griežto pasninko diena, jokių linksmybių negali būti, bet ir persidirbti nedera. Didįjį penktadienį reikia atsisakyti mėsiškų ir pieniškų valgių, arba visai nevalgyti.
Didysis šeštadienis – tai savotiško laukimo diena. Kristus buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas, bet dar neprisikėlęs. Šią dieną dažomi margučiai – svarbiausias Velykų atributas.
Velykų naktis – didžioji naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Laukiama Kristaus prisikėlimo. Tačiau dauguma žmonių Lietuvoje Kristaus prisikėlimu džiaugiasi jau atsibudę, sekmadienį. Dalyvaujama Prisikėlimo pamaldose. Ši diena kupina vilties ir džiaugsmo.
Tradicijos Velykų pirmąją dieną:
- Velykų rytą žmonės neša į bažnyčią valgius, kaip margučius, druską, duoną, pyragą, mėsą, sviestą, sūrį, kad pašventintų. Maistas būna pašventintas po velykinių pamaldų. Ši diena švenčiama namuose, o į svečius niekas neina.
- Maistą pradedama valgyti po šventinto margučio. Pirmasis margutis nėra daužomas, o pagarbiai supjaustomas ir padalijamas. Jis turi būti sveikas, jeigu norina būti sveikais visus metus.
- Su šventintas, iš bažnyčios parneštais margučiais negalima žaisti, daužyti, ridenti. Tam turi būti skirti kiti kiaušiniai.
Papročiai:
- Prisimink su kuo daužei pirmąjį margutį. Buvo manoma, kad paklydus užtenka prisiminti tą žmogų ir kelią iškart atrasi.
- Namai per Velykas puošiami sužaliavusiomis medžių ir krūmų šakomis bei pirmosiomis pavasario gėlėmis.
- Valgiai gausiai apkaišomi žalumynais.
Antrąją Velykų dieną visi eina kiaušiniauti. Taip vadinamas margučių dovanojimas. Gali būti ir kitos dovanėlės, kaip saldumynai. Dabar vis labiau populiaru – šokoladiniai kiaušiniai. Šią dieną pirmiausia aplankomi krikštatėviai, vėliau einama pas gimines, kaimynus. Kiaušiniautojai kiekvieną atėjusį apdovanoja kiaušiniu ir pavaišina.
Baigę kiaušiniauti, žmonės padarydavo lovelį ir ridendavo kiaušinius. Tas, kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Kai kur žaisdavo taip, kad laimėtojas tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai. Galima dar pastatyti vartelius ir tada laimi tas, kurio kiaušinis į juos pataiko.
Velykų šventės baigiasi po savaitės. Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu. Jau visi Velykų valgiai pabaigti ir visi, kas reikia aplankyti. Prasidėdavo metas kibti į pavasarinius darbus.
