Paskutinė gyvenimo kelionė. Vargu ar įmanoma jai pasiruošti, net jei tai darytum visą savo gyvenimą. Visgi, norisi, kad kelionė tiek išeinantiems, tiek liekantiems būtų kuo lengvesnė: kad Stikso valtinikas sklandžiai nugabentų į Hadą, kad sužaliuotų medžiu, ar kad Paskutinio Teismo dieną prisikeltų. Nuo to, kuo ir kaip tikime, priklauso mūsų laidojimo papročiai, tačiau ne pati kelionė. Tad, kaip tinkamai ištarti: „Ačiū ir gero kelio“?

Laidojimo papročiai, kaip ir mūsų kultūra, keitėsi ne kartą ir vis dar kinta. Įprastą laidotuvių ceremoniją pamažu ima atstoti naujos (senos) tradicijos. Viena jų – palaikų kremavimas. Nors mūsuose tai gana nauja, tačiau Lietuvos žemės mena pagonybės laikus, kuriuose tai buvo įprasta praktika. Mūsų protėviai tikėjo, jog ugnis – šventa ir apvalanti. Ne veltui išlikęs ne vienas Baltų aukuras, kur vaidilutės ir kriviai kūrendavo ugnį ir aukodavo savo Dievams. Ugnis jiems reiškė transformaciją, atsinaujinimą, todėl ir artimuosius palydėdavo atsinaujinimo keliu, kur vėliau jie sušlamėdavo ąžuolu ar liepa. Po Lietuvos Krikšto mūsų laidotuvių apeigos tapo tokios, kokios išliko ir iki šių dienų.

Baltai ne vieninteliai išlydėdavę savus su ugnimi. Graikai ir Romėnai taip atsisveikindavo su savo didvyriais kariais, nušviesdami jiems kelią. Kremavimas išlikęs vienose seniausių religijų – Budizme ir Induizme. Tai sudaro budistų ir induistų tikėjimą reinkarnacija – simboliniu kūno virsmu. Kremavimas tarsi atspindi tikėjimą kitais gyvenimais, kai paskutine auka įrodomas besąlyginis pasitikėjimas kitu įsikūnijimu. Pasak šventų raštų, pranašas Mahometas buvo kremuotas ir palaidotas keliose skirtingose vietose.

Krikščionybėje daugelį amžių kremavimas buvo uždrausta išlydėjimo forma, net kriminalizuota. Kaip ir daugelis kitų dalykų. Nežinia ar dėl to, kad norėta išrauti ankstesnes tikėjimo formas ar dėl kitų priežasčių, tačiau tikrai ne dėl tikėjimo – Biblijoje nėra tiesioginių nuorodų dėl šio draudimo ir dabartinė Romos Katalikų bažnyčia pripažįsta kremavimą kaip deramą pagarbos ir atsisveikinimo ženklą.

„Dulkė esi ir į dulkę pavirsi“, – dažnai kartojama. Mes negalime pasirinkti pradžios, tačiau galime rinktis, kaip pradėsime savo ar kitų paskutinę kelionę dulkės link. Lai ji būna kupina kuo daugiau šviesos, ramybės ir tikėjimo.

Kremavimo paslaugos_LAKRIMA