Aukštaitija. Šioje apylinkėje vis dar yra žmonių, kurie yra matę ar girdėję raudotojas, kurios raudodavo prie mirusiųjų, kaip pagonijos laikais. Kai kurie senoliai dar iki šiol moka raudoti senovės raudas. Žmonės tiki, kad Vėlinių ir Visų Šventųjų vakarą mirusiųjų vėlės sugrįžta aplankyti savo artimųjų. Tikima, kad Vėlinių vakarą galima su mirusiaisiais pasikalbėti kaip su gyvaisiais ir jų laukiant artimieji tinkamai pasiruošia. Pavyzdžiui, kupiškėnai ir panevėžiečiai, per Visų Šventųjų ir Vėlinių šventę ruošia vaišes ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems. Į vaišes sukviečia gimines, kaimynus, kurie gieda gražias giesmes ir kalba apie mirusiųjų nuopelnus. Būdavo įprasta prie stalo skirti vieta mirusiojo vėlei, kur padėdavo valgių ir gėrimų. Šios vaišės nebūdavo liečiamos, jos likdavo ant stalo per visą naktį.  Taip pat, Panevėžio apylinkėse buvo paplitusi tradicija, kad Visų Šventųjų vakarą einant į kapines nešti vėlėms valgių. Tikima, kad vėlės Vėlinių vakarą ateina prie kapo pavalgyti.  Dabar žmonės taip nedaro. Tačiau anksčiau manyta, kad vėlės yra visur ir Vėlinių vakarą žmonės neišeidavo iš namų, o namuose neapsieidavo be šventenybių.

Dzūkija. Dzūkės šeimininkės Vėlinių dieną šeimai paruošdavo nekasdienių valgių – grikinio saldienio ir šaltanosių. Saldieniui reikėdavo vandeniu užmaišytų, porą dienų paraugintų grikinių miltų, po to tešlą reikdavo pasaldinti sacharinų ir iš tešlos iškepdavo bandeles. Šaltanosiai tai buvo tarsi šiandienos cepelinai, iš sutarkuotų ir nuspaustų bulvių, tačiau į paplotėlio  vidų įdėdavo trintų aguonų ar kanapių. Išvirti ir atšaldyti paplotėliai būdavo valgomi su pasaldintu aguonpieniu.

Žemaitija. Žmonės tiki, kad Visų Šventųjų naktį, vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Jos sugrįžta melstis į bažnyčias bei atlankyti savo artimųjų į namus.

Taigi, Lietuvoje žmonės tiki, kad Visų Šventųjų naktį vėlės sugrįžta aplankyti gyvųjų.