Skirtingose kultūrose laidotuvių tradicijos skiriasi ir būna labai įdomios. Lyginant su Lietuvos laidotuvių tradicijomis, kitose kultūros yra sulaužomi visi mūsų tabu. Yra nevengiama velionį išlydėti į kitą pasaulį triukšmingai ar net surengti jų garbei festivalį.

Indonezija. Šioje valstybėje atsisveikinimas su artimu žmogumi būna didžiulis renginys, į kurį įsitraukia visas kaimas ir laidotuvių trukmė vyksta nuo keleto dienų iki kelių savaičių. Šiai laidotuvių puotai, artimieji gali taupyti ištisus metus. Per laidotuvių ceremoniją „vandens buivolas“ nuneša mirusiojo sielą į Anapilį. Iki atsisveikinimo šventės, velionio kūnas laikomas namuose.

Naujasis Orleanas. Čia laidotuvės balansuoja tarp džiaugsmo ir širdgėlos. Laidotuvės būna šurmuliuojančios, o gedinčiuosius į priekį veda orkestras. Iš pradžių orkestras groja už širdies griebiančias raudas, o kai velionis palaidojamas, tuomet pereinama prie ritmingų melodijų.

Pietų Korėja. Pietų Korėjoje yra priimtas įstatymas, kuris velionio artimuosius įpareigoja po 60 metų išimti karstą iš žemės. Būtent dėl šio įstatymo šalyje smarkiai išpopuliarėjo kremavimas. Tačiau tai ne vienintelis būdas. Pietų Korėjos kompanijos siūlo supresuoti palaikus į brangakmenių formos karoliukus. Šia karoliai gali būti žalsvai mėlyni, rožiniai arba juodi. Karoliukus laiko namuose.

Filipinai. Filipinuose gyvena daug etninių grupių ir jie visi turi unikalias laidotuvių tradicijas. Benguetų grupė mirusiesiems užriša akis ir palieka prie pagrindinio įėjimo į namus. Tinguianai velionius aprengia gražiausiais rūbais, pasodina į kėdę ir į lūpas įdeda cigaretę. Apajai mirusiuosius laidoja po savo virtuve. Netoli Manijos gyvenanti etninė grupė velionius laidoja išskobtuose medžių kamienuose.

Mongolija ir Tibetas. Čia gyvenantys žmonės tiki sielos kelione po mirties. Vienas populiariausių laidojimų būdų Tibete kūną sukapoti į dalis ir palikti aukščiausiame kalno taške.

Amerika. Amerikoje vis dažniau žmonės renkasi draugiškąsias ir žaliąsias laidotuves. Atsisako balzamavimo, betoninių įkapių, o renkasi biologiškai suyrančius, iš gluosnio nuaustus karstus.

Balio sala. Balio saloje laidotuvės yra karščiausias linksmybių metas.

Madagaskaras. Gyventojai švenčia festivalį „Famadihada“, kuris reiškia „kaulų apsukimas“. Kiekviena šeima kas penkerius arba kas septynerius metus surengia iškilmingą šventę, kuri yra ten, kur guli jų protėviai. Protėvių mumijas iškasa ir apipurškia vynu arba kvepalais. Vėliau, skambant vietinei muzikai, šeimos nariai šoktina savo mirusius artimuosius. Tokiu būdu artimieji gali perduoti žinias mirusiajam, parašyti palaiminimo ar prisiminti patį mirusįjį.

Australija. Aborigenų laidojimo apeigos yra sudėtingos. Mirus žmogui, surengiamas rūkymo seansas jo gyvenamojo vietoje, kad išprašytų jo dvasią. Vėliau iškeliama puota, jos metu aukso spalvos dažais išsipiešę gedintieji vaišinasi patiekalais ir gėrimais. Mirusiojo kūnas apdengiamas lapais ir paliekamas ant specialios platformos suirti.

Gana. Ganoje žmonės nori būti palaidoti karstuose, kurie atspindi jų nuveiktus darbus ar tai, ką jie labiausiai mylėjo.