Kas yra šiuolaikinis balzamavimas?

Žmonės neretai maišo balzamavimą su mumifikavimu, tačiau tai nėra tas pats. Mumifikavimas yra vienas iš balzamavimo pavyzdžių, tačiau šiandien balzamavimas žymiai pasikeitęs nuo senovės laikų. Siekiant paaiškinti balzamavimo ir mumifikavimo skirtumą, pateiksime šių sąvokų palyginimą.

Balzamavimas – tai cheminiu būdu žmogaus palaikų parengimas sulėtinant jų irimą ir atstatant natūralią išvaizdą, kol artimieji galės atsisveikinti su velioniu. Tuo tarpu mumufikavimas buvo naudojamas Senovės Egipte, kurio tikslas – paruošti mirusįjį pomirtiniam gyvenimui, išimant iš jo vidaus organus, išdžiovinant ir į vytarus suvyniojant kūną. Taigi,  šiandien balzamuojant mirusiojo kūną, jo vidaus organai nebūna išimami.

Laidojimo praktika senovėje pasaulyje:

Senovės egiptiečiai visuomet norėjo, kad mirusiojo kūnas išsilaikytų gerai, todėl galvodavo įvairius būdus, kaip tai padaryti. Gamindavo ir akmeninius, ir metalinius karstus, tačiau tai nepadėdavo, todėl pradėjo iš velionio kūno išiminėti vidinius organus ir išdžiovinti. Manė, kad taip kūnas neges ir neirs. Imdavosi visokių priemonių, kad išsaugotų mirusįjį.

Hebrajai nebalzamuodavo mirusiojo ir nesiekdavo jo apsaugoti nuo irimo. Jie tiesiog kūną ištepdavo kvapniaisiais aliejais, kad nesijaustų irimo kvapo.

Persai, Sirai, Babiloniečiai mirusiųjų kūnus mirkydavo medaus ir vaško mišinyje.

Etiopai, kaip ir Egiptiečiai pašalindavo vidaus organus, o tuomet kūną apvyniodavo vytarais ir juos išpiešdavo spalvingomis gėlėmis.

Kanarų salose, balzamuotojai išimdavo žarnyną, jį išplaudavo ir grąžindavo atgal į kūną. Visą kūną ištrindavo druska ir balzamu, o tuomet palikdavo džiūti saulėje. Tokiu būdu kūnai būdavo apsaugoti nuo irimo ir būdavo labai sausi ir sunkūs lyg mediniai.

Peru mumijų buvo rasta daug, tačiau kūnai nebuvo balzamuoti. Sausas ir šiltas Peru klimatas padėjo kūnus apsaugoti nuo irimo.

Ekvadore buvo naudojamas įdomus balzamavimo būdas. Jie išimdavo kaukolę ir kitus kaulus, išvirdavo odą, o vietoje kaukolės įstatydavo akmenį. Žmogaus palaikai sumažėdavo, bet galva likdavo kumščio dydžio.

Žinoma, kad jau tokie būdai, kaip senovės Pasaulyje nebėra praktikuojami, tačiau visi šiuolaikiniai metodai yra paremti senovinėmis idėjomis. Šiais laikais yra taikomi cheminiai procesai, kad būtų galima sulaikyti žmogaus irimą. Tačiau balzamavimas jau visai nebėra panašus į mumifikavimą. Šiandiena nebėra tikslo apsaugoti mirusiojo kūno amžinai, svarbiausia sulaikyti jo irimo procesą tam, kad artimieji galėtų netrukdomai atsisveikinti su savo artimuoju.

Balzamavimas reikalingas tam, kad:

• Dezinfekuoti;
• Apsaugoti;
• Atstatyti žmogaus palaikus.

Taigi, žmogaus kūnas  irsta ir po balzamavimo, tačiau irimo procesas sulėtėja. Balzamavimas ir mumifikavimas skiriasi pirmiausia savo tikslais. Kūną mumifikuodavo, kad paruoštų pomirtiniam gyvenimui ir išlaikytų sveiką amžinai, o balzamuojama tam, kad kūną dezinfekuoti ir pristabdyti jo irimo procesą tam, kad artimieji galėtų atsisveikinti su velioniu. Nors, žinoma, kai kurie pagrindiniai elementai balzamavimo procese vis dar naudojami nuo senovės laikų.